Upių labirintas Kelionės į Gruziją

Ventos baseino ir jos intakų baseinų upės

Ventos ir jos intakų intakai

Agluona, Egluona (Vadaksties intakas)   Ašva (Vadaksties intakas)   Aunuva (Ventos intakas)   Dabikinė (Ventos intakas)   Gansė (Ventos intakas)   Kvistė (Varduvos intakas)   Lūšis, Losis (Ventos intakas)   Patekla - Tausalas (Virvyčios intakas)   Rešketa (Virvyčios intakas)  Ringuva (Ventos intakas)   Sruoja (Varduvos intakas)   Šerkšnė (Ventos intakas)   Vadakstis, Vadakste (Ventos intakas)   Varduva (Ventos intakas)   Venta (Baltijos jūros intakas)   Viešetė (Ventos intakas)   Virvyčia, Virvytė (Ventos intakas)  Žižma (Ventos intakas)

Ventos baseinas

Venta – šiaurinius Lietuvos pakraščius drenuojanti ir į Latviją nubėganti upė. Jos ilgis 343 km, baseino plotas 11 800 km2, įteka į Baltijos jūrą ties Ventspiliu. Upės baseinas Lietuvoje užima beveik 44 % (5 140 km2) viso baseino ploto, o Lietuvos teritorija vingiuojančios atkarpos
ilgis, įskaitant ir 1,7 km pasienio ruožą tarp Vadaksties ir Varduvos žiočių  – apie 47 % (161 km) Ventos ilgio.

Ventos išteka iš Medainio ežerėlio (5 ha). Ventos ir jos intakų Virvyčios ir Varduvos aukštupiai formavosi ištekant vandenims iš didžiųjų Žemaitijos duburių (Platelių-Lieplaukės, Biržulio-Lūksto) į Ventos vidurupio ledyninės plaštakos šiaurėje patvenktą prieledyninį ežerą, taigi Virvytė, Varduva ir Venta buvo savarankiškos upės – šio ežero intakai. Ilgainiui, kai nuslūgo Nemuno žemupio lygumoje telkšojęs prieledyninis baseinas, pietų link pradėjo tekėti vandenys ir iš Ventos vidurupio lygumos, išplaudami gilius senslėnius, kurie ir dabar jungia Ventos ir Dubysos upynus; šiais senslėniais užpraeitame šimtmetyje buvo tiesiamas Ventos-Dubysos kanalas. Tačiau prieledyninis baseinas Ventos vidurupio lygumoje visiškai neišnyko ir gan ilgai telkšojo žemesniame lygyje. Tuomet į jį įtekėjusios Ventos žiotys buvo netoli Papilės, Virvytės – prie Pavirvytės, Varduvos – prie Ukrinų. Prieledyniniam baseinui dar žemiau slūgstant, upės susiliejo į Ventos upyną. Prie naujos erozijos bazės turėjo prisitaikyti ir senieji aukštupiai: suaktyvėjo gilinamoji erozija, susidarė terasos.
Ventos vagos vidutinis nuolydis Lietuvos ribose yra 0,85 m/km, o kai kurių ruožų, pavyzdžiui, ties Papile, jis siekia 1,0 m/km. Pastarojoje atkarpoje Venta yra giliai įsirėžusi į juros darinius, slėnio šlaituose yra įspūdingų atodangų, kuriose randama suakmenėjusios faunos liekanų. Ši Ventos atkarpa paskelbta geologiniu draustiniu.

Vidutinis upių tinklo tankis Ventos baseine yra 0,83 km/km2, tačiau kai kuriose baseino dalyse upelių yra tankiau (Varduvos baseine – 1,32 km/km2 ). Didžiausi Ventos intakai (baseinų plotas didesnis kaip 100 km2), be minėtųjų Virvyčios ir Varduvos, yra šie (pradedant aukštupiu): Gansė (ilgis -19 km, baseino plotas - 116 km2), Aunuva (25,5 km, 186 km2), Ringuva (34 km, 322 km2), Žižma (21 km, 166 km2), Dabikinė (37 km, 388 km2), Šerkšnė (38 km, 285 km2), Vadakstis (82 km, 1 240 km2; 60 km vingiuoja Lietuvos-Latvijos pasieniu, baseino plotas Lietuvoje 468 km2), ir Lūšis (31,5 km, 114 km2; 18,6 km teka Lietuvos-Latvijos siena, baseino plotas Lietuvoje 61 km2).

Vidutiniškai per metus Ventos baseine iškrinta apie 750 mm kritulių. Gausiausiai drėkinami Varduvos ir Virvyčios aukštupiai (apie 800 mm per metus), prasčiausiai – Vadaksties baseinas (680-700 mm). Suminis garavimas visame Ventos baseine yra panašus ir per metus siekia 500 mm. Nuotėkio natūralaus reguliavimo sąlygos geresnės aukštumose ir jų papėdėse, kur smėlingų ir žvyringų darinių (keimų, ozų, senovinių deltų) yra palyginti daugiau nei Ventos vidurupio žemumoje. Pavyzdžiui, Virvyčios kairiojo intako Rešketos (19 km, 84 km2) baseine lengvos mechaninės sudėties dariniai dengia 59 % paviršiaus ploto, o Dabikinės baseine (iki Akmenės) – tik 1,7 %.

Dabar Ventos baseine veikia 3 vandens matavimo stotys, dvi iš jų prie pačios Ventos: Papilės (baseino plotas - 1 570 km2, veikia nuo 1933 m.) ir Leckavos (4060 km2, 1939 m). Be jų, dar yra Aunuvėnų vandens matavimo stot prie Aunuvos (90 km2, 1973 m.).



Metų nuotėkio erdvinė variacija Ventos baseine yra itin didelė: hidromoduliai kinta nuo 12,3 l s/km2 iki 5,2 l s/km2. Santykinai vandeningiausios yra iš takoskyrinės Žemaitijos ištekančios Varduva (ties Ruzgų vandens matavimo stotimi M =10,4 l s/km2) ir Virvyčia (ties Tryškių vandens matavimo stotimi M = 10,3 l s/km2). Ypač išsiskiria pastarosios intakas Rešketa (M = 12,3 l s/km2), tačiau šio upelio nuotėkio anomaliją lemia ir kiti veiksniai. Mažiausias nuotėkis yra lyguminę Ventos baseino dalį drenuojančių upelių – Ringuvos (5,2 l s/km2), Dabikinės (5,5 l s/km2) ir kitų.
Pačios Ventos hidromodulis kinta šitaip: 6,7 l s/ km2 aukštupyje ties Ramučių vandens matavimo stotimi, 6,4 l s/km2 vidurupyje ties Papile ir 7,6 l s/ km2 prieš Lietuvos-Latvijos sieną (Kuodžių vandens matavimo stotis).

Pagal pastarąjį hidromodulį galima įvertinti iš Lietuvos išplukdomą vidutinį metų debitą iki Vadaksties žiočių; jis būtų 31 m3/s. Varduvos į Ventą plukdomas vidutinis metų debitas siekia 6,1 m3/s, o lietuviškos baseino dalies indėlis į Vadaksties ir Lūšies suminį debitą būtų 3,6 m 3/s. Taigi vidutiniškai per metus iš mūsų krašto Ventos upynu nuplaukia apie 1,29 km3 vandens (41 m3/s suminis debitas).

Upių nuotėkyje vyrauja lietaus vanduo. Per tris pavasario mėnesius Venta nuteka apie 44 %, o Varduva – tik 35 % metų nuotėkio; vasaros-rudens laikotarpiu šių upių nuotėkio būna atitinkamai 29 % ir 33 %, o žiemos mėnesiais – 27 % ir 32 %. 1 % tikimybės didžiausias pavasario potvynio debitas Ventoje ties Kuodžių vandens matavimo stotimi siekia 674 m3/s. Vasarą itin nusenka mažesni lyguminės baseino dalies upeliai. Pavyzdžiui, Dabikinės mažiausio paros debito hidromodulis (90 % garantijos) yra 0,15, o Ringuvos – tik 0,06 l s/km2. Aukštumose gimstantys ir senslėniais tekantys (giliau įsirėžę) aukštupiai yra vandeningesni. Virvyčios (Tryškių vandens matavimo stotis) tas pats rodiklis yra 0,40, Ventos (Ramučių vandens matavimo stotis) – 0,47, o Varduvos (Ruzgų vandens matavimo stotis) – net 0,73 l s-/km2. Ypatingu vandeningumu išsiskiria Rešketa (0,62 l s/km2).

Ventos baseino Lietuvoje ežeringumas yra apie 1 %. Iš viso yra virš 80 ežerų, didesnių kaip 0,5 ha. Didžiausi ežerai telkšo Virvyčios baseine (ežeringumas 2,1 %). Upė išteka iš Biržulio ežero – Varnių duburyje telkšojusių poledynmečio marių relikto. Aplinkinėse kalvose dar galima aptikti šių marių kranto žymių. Senieji atabradai dabar atsidūrę visa dešimčia metrų aukščiau dabartinio Biržulio vandens lygio. Bet traukėsi Žemaitiją supę ledynai, formavosi upių aukštupiai, marios seklėjo ir atsirado ežeraii – Paršežeris, Lūkstas, Stervas, Biržulis. Prieš 4 000 metų Biržulis buvo dar 25 km2 ežeras. Ganėtinai didelis jis buvo ir praeito šimtmečio pradžioje, tačiau apie 1930 m., gilinant Virvyčios vagą, išgriauta seno Janapolės malūno vandens užtvanka, ir Biržulis nuslūgo ketvirčiu metro. 1934 m. vėl valoma ir gilinama Virvyčia – ežeras nuslūgsta dar 0,6 m. Vakarinė, lėkštesnė jo dalis virto dvokiančiu dumblynu, o atviras vanduo tyvuliavo tik rytinėje duburio dalyje. Ir vis dėlto ežeras dar buvo didelis: jo plotas siekė 7,3 km2, ilgoji ašis – 6,4 km, o duburyje telkšojo beveik 9 mln. m3 vandens. Bet 1952 m. Biržulis beveik išnyko: melioratoriams pažeminus vandens lygį 1,5 m, iš ežero liko tik dumblingų kūdrų akys. Žuvo ežeras, garsėjęs vandens paukščiais, žuvimis, o ,,užkariautos“ paežerių žemės buvo labai šykščios, daug jų išvis nepavyko įdirbti. 1968 m. Virvyčios ištaką pertvėrus užtvanka, ežeras šiek tiek atsigavo. Dabar jo duomenys tokie: plotas – 2,1 km2, ilgosios ašies ilgis – 3,6 km, didžiausias gylis – 2,4 m, vandens tūris – apie 1 mln. m3.

Apie 2 km į vakarus nuo Biržulio telkšo Stervo ežeras, ištiesinta Govija atiduodantis vandens perteklių Virvyčiai. Ežeras palyginti nedidelis (1,36 km2), bet vandens beveik dukart daugiau nei Biržulio ežeras. Yra jame ir smėlingų, tvirtų atabradų, sausų pušėtų pakrančių. Į šiaurę nuo Stervo driekiasi spanguolingi pelkynai, kuriuose dar peri gervės. Virvyčios hidrografinis aukštupys pasiekia didžiausią Ventos baseino ežerą – Lūkstą (10,2 km2). Pastarąjį su Biržuliu sieja Varnelė (11 km). Lūkstas telkšo lėkštame, sekliame duburyje (didžiausias gylis 7 m, vandens tūris 36 mln. m3), todėl vėjas jį nesunkiai išmaišo iki pat dugno (termiškai seklus ežeras). Ežeras užšąla vidutiniškai gruodžio 11 d. – dešimčia dienų anksčiau nei,  Platelių ežeras, ir tuomet jo vandens temperatūra priedugnyje dažniausia yra žemesnė nei 1oC; nuledėja Lūkstas vidutiniškai balandžio 11 d. Vandens lygis per metus svyruoja apie 70 cm, pavasarį – 40 cm, žemiausias dažniausia būna liepos-rugpjūčio mėnesiais. Ežeras verslinis, jame sugaunama karšių, lydekų, ungurių, sidabrinių karosų ir kitų žuvų. Į Lūkstą įteka Sietuva, atsrūvanti iš netoliese telkšančio Paršežerio (1,93 km2).

Iš kitų Ventos baseine esančių ežerų paminėtini šie: Plinkšių ežeras (plotas 3,46 km2, vandens tūris 12,5 mln. m3), Mastis (2,75 km2, 9,2 mln. m3), Tausalas (1,90 km2) ir Germantas (1,60 km2).

Ventos baseinas upelių prastai drenuojamas: apie 70 % paviršiaus ploto – šlapios žemės, virš 9 % – pelkės. Dideli pelkynai, vietos žmonių dažnai senežeriais vadinami, plyti Varnių duburyje - apie Biržulio ir Stervo ežerus, pietiniame Lūksto apyežeryje (Raistrų žemapelkė), prie Paršežerio (randamos per pelkes vedusios senovinės kūlgrindos) bei Varnių miestelio apylinkėse (Degesių-Vartuvos žemapelkė). Stipriai užpelkėjusi ir baseino lyguminė dalis. Iš daugelio čia liūgsančių pelkių (Gelžės, Raudonosios ir kiyų) didumu (36,6 km2) išsiskiria Kamanos – didžiausias ir vertingiausias šiaurės Lietuvos molingų pelkių kompleksas, pradėtas detaliai tyrinėti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Nuo 1979 m. Kamanos – valstybinis gamtinis rezervatas, labai vertingas ir hidrologiniu atžvilgiu. Aukštapelkėje (paviršius iškilęs vidutiniškai 4 m), kuri kūpso Ventos ir jos intakų Vadaksties bei Dabikinės takoskyroje, apstu klampynių, klampupių, ežerokšnių, akių, praplaišų ir kitų Lietuvoje retai aptinkamų hidrologinių vertybių.

Ventos baseinas buvo turbūt turtingiausias Lietuvoje vandens malūnais. S. Kolupaila 1938 m. jų rado 14 – prie pačios Ventos, 12 – prie Varduvos ir net 17 – prie Virvyčios. 1970 m. visame Ventos baseine stovėjo vandens malūnų ir kitos paskirties vandens jėgainių 38 užtvankos ir dar 17 buvo sugriautos. Prie Ventos itin seni Krakių (1849 m.) ir Viekšnių (1898 m.) vandens malūnai, prie Virvyčios – Pavirvytės (1831 m.), Kuršų (1851 m.) ir Kaulakių (1861 m.), o prie Varduvos – Montvydžių (1780 m.), Grūstės (1810 m.), Juodeikių (1832 m.) ir kt. Daug jų būta ir prie mažesniųjų upelių – Šerkšnės, Sruojos ir kitų.

1948 m Ventos baseine veikė net 15 mažų hidroelektrinių, tačiau jų suminė galia siekė tik 300 kW. Ilgiau dirbo šios hidroelektrinės: Mažeikių (Jautakių) (33 kW, 1947-1960 m.) – prie Ventos; Kapėnų (160 kW, 1950-1968 m. ), Rakiškių (115 kW, 1951-1961 m.), Luokės (95 kW, 1952-1961 m.) – prie Virvyčios ir Renavo (280 kW, 1955-1980 m.) – prie Varduvos. Pastaroji hidroelektrinė 1996 m. buvo rekonstruota (galia – 300 kW) ir dabar dirba, kaip, beje, ir 1960 m. paleista Sukončių HE (230 kW) prie Virvyčios. Iš viso Ventos baseine yra 22 tvenkiniai, kurių užtvankos aukštesnės kaip 5 metrai. Pagal tvenkiniuose sukaupto vandens potencinę galią, mažajai hidroenergetikai perspektyvūs šie tvenkiniai: Židikų (Varduva, 750 kW), Urbiškės (Patekla – Virvyčios kairysis intakas, 330 kW), Klykolių (Vadakstis, 140 kW), Šerkšnėnų (Šerkšnė, 93 kW), Kivylių (Agluona – Vadaksties kairysis intakas, 90 kW), Raganių (Žižma, 79 kW), Sablauskių (Dabikinė, 76 kW) Užvenčio (Venta, 69 kW).