RAGANŲ RATILAI
Miškuose, parkuose, pievose, ganyklose kartais augantys grybai sudaro didelius, kelią metrų skersmens ratus (21 pav.). Galutinai šis reiškinys buvo išaiškintas tik tada, kai grybiena buvo išauginta laboratorijose. Iš sudegusios sporos Petri lėkštelėje išsivysto mažytis grybienos gumulėlis, kuris spinduliškai plečiasi į visas puses, kol užpildo visą terpę. Panašiai grybiena vystosi ir gamtoje. Daugumos grybų daugiametė grybiena išsiplečia nuo 0,5 iki 50 m ir dar didesniu spinduliu. Grybienai senstant, centrinė jos dalis miršta, nyksta, o auga, plečiasi ratu tik periferinė dalis. Šioje dalyje, kuri yra jauniausia, grybingiausia ir daugiausia turi maisto medžiagų, išauga vaisiakūniai, sudarydami raganų ratilus. Įdomūs ratilai būna lauminio mažūnio (Marasmius oreades), didžiosios meškabudės (Leucoparilus giganteus), skėtinės stambiažynės (Macrotepiota procera), didžiojo kukurdvelkio (Langermannia gigantea) ir kt.
Ratilų dydis priklauso nuo grybo rūšies, jo biologinių savybių, o svarbiausia nuo vegetatyvinės grybienos augimo greičio.
Raganų ratilai - lauminis mažūnis
Pavyzdžiui, lauminio mažūnio grybienos skersmuo per vegetacijos periodą padidėja 10-25 cm. Nors apie grybienos ilgaamžiškumą dar žinoma nedaug, tačiau iš turimų duomenų sprendžiama, Kad ji tinkamose vietose, laipsniškai besiplėsdama į visas puses, o centre nykdama, išsilaiko 100, 300 ir net 600 metų. Tokio amžiaus ratilų skersmuo siekia iki 200 m ir daugiau.
Ratilų centre mirusiai grybienai pūvant, išsiskiria daug azotinių medžiagų, todėl čia vešliai auga žolinė augalija, Periferijoje, pačioje aktyviausioje, 20-50 cm pločio grybienos zonoje žolinė augalija auga blogai arba visai neauga. Tačiau, mūsų stebėjimais, ratilais augančių pavasarinio baltiko, lauminio mažūnio, didžiosios meškabudės, valgomosios voveraitės ir kai kurių kitų grybų augimvietėse šis teiginys nepasitvirtina. Vaisiakūniai auga tarp žolių.