KAIP GREITAI AUGA GRYBAI
Posakis „Auga kaip grybai po lietaus" yra klaidingas, nes vegetatyvinė grybiena, esanti substrate, kol išauga, sukaupia daug atsarginių maisto medžiagų ir pradeda formuoti vaisiakūnių užuomazgas, priklausomai nuo grybo rūšies, praeina 2-4 mėnesiai. Susiformavusi vaisiakūnio užuomazga palankiomis sąlygomis auga ir bręsta labai greit. Baravykui, rudmėsei ar kitam grybui užaugti reikia tiek laiko, kiek bulvei, kopūstui, pomidorui.
Daugelio kempininių ir kepurėtųjų grybų vegetatyvinė grybiena, o kai kurių kempininių net ir vaisiakūniai yra daugiamečiai. Nemažai grybų yra labai trumpaamžlų. Kai kurių pelėsių vegetatyvinė grybiena užauga ir sporos subręsta per kelias dienas.
Valgomųjų ir kitų kepurėtbudinių grybų vaisiakūnių amžius palyginti trumpas. Per pirmąsias dienas kepurėlė ir kotas auga beveik vienodai. Vadinasi, grybas tiek į aukštį, tiek į plotį didėja proporcingai. Tačiau į aukštį grybas išauga 1-3 dienomis anksčiau negu kepurėlės skersmuo. Per parą kepurėlės skersmuo vidutiniškai padidėja 1-2 cm, o palankiomis sąlygomis 2,5-3,5 ar net 4 cm. Grybų augimas dieną ir naktį beveik vienodas. Ypač gerai auga po šilto lietaus. Mėnulio fazių įtaka jų augimui dar ne visiškai ištirta.
Svarbiausi aplinkos veiksniai, nuo kurių priklauso grybų augimas, yra temperatūra, drėgmė ir substrato pH. Šviesa, deguonies ir anglies dioksido kiekis turi nedidelę įtaką.
Sporoms dygti ir grybienai vystytis daugumai grybų optimali temperatūra yra 20-25 C, maksimali 30-35 (40) C ir m inimali 2-5 C. Tačiau kai kurių kempininių grybų vaisiakūniai nežūva net - 30-40 C temperatūroje. O paprastoji alksniabudė (Schizophyllum commune), 3 savaites laikyta - 190 C temperatūroje, vėl atsigavo ir pradėjo formuoti sporas. Labai atsparūs žemoms temperatūroms yra juodkotė plempė (Flammulina velutipes), varpelinis šalmutis (Mycena tintinnabulum) ir kt. Jų vaisiakūniai auga net ir žiemą, kai temperatūra yra aukščiau nulio.
Gerokai žemesnėje temperatūroje, negu daugelis kitų valgomųjų grybų, auga žaliuokė, juosvažalis baltikas, šalninė guotė (Hygrophorus hypothejus), gluosninė kreivabudė (Pleurotus osfreatus) ir kt.
Grybai kur kas jautresni aukštesnėms temperatūroms, ypač kai sausas oras. Vegetatyvinei grybienai vystytis, vaisiakūniams augti substrati temperatūra turi būti maždaug 2-3 (5 ) C žemesnė už oro.
Drėgmė svarbi tiek sporoms dygti ir grybienai vystjtis, tiek ir vaisiakūniams augti. Optimali santykinė oro drėgmė jra 90-95%, o dirvožemio (substrato) - 45-60 (70)%. Tik kai kurioms ūmėdėms, piengrybiams, baravykams ir kitiems šlapiose vietose augantiems grybams geriausia yra 7-85 (90)% drėgmė. Gerokai mažiau drėgmės reikia ant medienos augantiems grybams - 20-45%. Grybai, prisitaikę augti sausose vietose, vadinami kserofiliniais, o šlapiose - higrofiliniais. Dauguma aukštesniųjų papėdgrybių ir aukšliagrybių yra mezofiliniai. Grybai auga ir vandenyje. Kai kurios jų rūšys kartais įsiveisia kanalizacijos ir kitokią įrenginių nutekančio vandens vamzdžiuose ir net juos užkemša. Vandens grybai Lietuvoje netirti.
Deguonies ne visoms grybų rūšims reikia vienodai. Pavyzdžiui, medienos gadintojams, taip pat pelkėtose, šlapiose vietose augantiems grybams jo reikia mažai. Jei ore anglies dioksido koncentracija yra 1-2%, grybiena vystosi lėtai, o vaisiakūniai neužauga iki normalaus dydžio. Susikaupus anglies dioksido daugiau kaip 3-5%, grybiena žūva.
Grybams turi reikšmės ir substrato rūgštingumas (pH). Daugumai grybų tinkamiausias substrato pH 4-6. Tačiau yra grybų, kurie geriausiai auga šarminės, kiti - labai rūgščios, treti - neutralios reakcijos substrate.
Jei aukštesnieji augalai be šviesos visai negali gyventi, tai grybams ji ne tokia svarbi. Vegetatyvinei grybienai šviesa nereikalinga, tačiau daugelio rūšių vaisiakūniams vystytis ir sporoms subręsti ji reikalinga. Tamsoje nesusidaro kai kurių grybų vaisiakūniai arba nesivysto himenio sluoksnis, sporos. Labai dažnai vaisiakūniai išauga deformuoti, kreivomis, netaisyklingomis kepurėlėmis, ištįsusiais, kreivais kotais. Pievagrybiams šviesa nereikalinga, bet ir nekenkia. Stiprus apšvietimas grybams dažniausiai kenkia. Daugelis jų jautrūs rentgeno arba kitų rūšių spinduliams.
Sporoms išplatinti didelę reikšmę turi oro srovės. Grybai, kaip ir aukštesnieji augalai, prisitaikydami prie aplinkos sąlygų, išgarina tam tikrą kiekį vandens. Pavyzdžiui, dirvinis pievagrybis (Agaricus arvensis) 17 C temperatūroje per valandą išgarina apie 7 g vandens. Juo kepurėlės paviršius didesnis ir gleivėtesnis, juo grybas daugiau išgarina vandens. Pavyzdžiui, baravykai kelis kartus daugiau išgarina vandens negu ūmėdės.