Ežeruona
Senais laikais, kai dar nebuvo pastatyta Žygaičių bažnyčia, Draudenių ežeras buvo visai kitoje vietoje - Tyrelio miške, ten, kur dabar pelkė Plynoja. 0 kur dabar ežeras, buvo didelė lanka. Vieną vasaros pavakarę žmonės ten šienavo. Žiūri - ateina toks ponaitis su juodu apsiaustu, juoda skrybėle, su lazda ir varosi juodą kiaulę. Kiaulė tik eina, juda, knisa pievą, o ponaitis tai sako: „Valykit, valykit šienus greičiau, rytoj ši lanka turi būti tuščia, nes čia bus svečių". Bet žmonės nelabai tikėjo, nelabai teskubėjo. Gi rytą atsikėlę žiūri - jų šieno kupetos beplūduriuojančios ežere! Tai mat, kipšui nusibodo miške gyventi, ir jis, prieš tai perspėjęs žmones, su ežeru parskrido į kaimą. Tačiau ir čia kažkas jam, matyt, netiko. Iš pradžių tik paežerės krūmuose kažkas vis šnekėdavo, kad ežeras, jei jam čia nepatiks, galįs perskristi ir į kitą vietą. Po to jis tikrai su baisiausiu triukšmu (ne juokas tiek vandens pakelti!) kelis kartus bandė kilti ir perlėkti kitur, tačiau vis užkliūdavo už jo kelyje pastatytos Žygaičių bažnyčios ir liko savo vietoje.
Štai tokį padavimą apie Draudenių ežerą ir šiandien paseka ne vienas senesnis Draudenių ar kito gretimo kaimo gyventojas, o mes galėtume pabaigti: kai vanduo Draudenių ežere nebetilpo, iš jo išsiveržė upelė Ežeruona (arba Ežerūna, kaip ją vadina vietiniai gyventojai). Dabar sureguliuota pagrindinė Ežeruonos vaga apsuka ežerą lanku, tačiau dar visai neseniai, prieš melioracijos vajų, siauručiu upokšniu prasidėjusi Krauleidiškės kaimo galulaukėse, Ežeruona tuoj susrovendavo ežeran ir tik pasipildžiusi jo vandenimis išskubėdavo Jūros link. Beje, su šiuo vieninteliu upės kelyje ežeru reikėtų sieti ir jos pavadinimą.
Ežeruona teka lyguma. Tačiau, kol išvingiuoja visus savo 37 kilometrus, į gilų Jūros slėnį nusileidžia apie 46 metrus. Taigi, net metrą ir dar ketvirtį kiekviename kilometre! Nežiūrint sraunios srovės, Ežeruonoje maža rėvų, slenkstukų, tačiau šiekštų, užvartų - tik spėk dairytis. Upės pakrantės, išskyrus patį aukštupį, ilgus šimtmečius buvo Žemaičių ir skalvių genčių paribys, negyvenamos ar retai gyvenamos, todėl įspūdingų piliakalnių, seną kapinynų prie Ežeruonos nėra. Užtat menišką koplytstulpių, koplytėlių retai kur tiek pamatysi.
Iki II pasaulinio karo visos Draudenių - Žygaičių - Kęsčių kelio pakeles buvo išpuoštos puikiais koplytstulpiais, koplytėlemis. Po karo per kelis dešimtmečius šios savotiškos liaudies meno galerijos kaip ir neliko. Dalį paminklų sąmoningai sunaikino vietiniai „aktyvistai", dalis sunyko savaime (taisyti buvo draudžiama), dalį išgrobstė „kolekcionieriai". Tik prasidėjus atgimimui, ištraukus palėpėse, skryniose saugotas skulptūrėles, dalis koplytstulpių buvo restauruoti, atstatyti.
Ežeruonos vardas ne kartą minimas XIV a. pabaigoje kryžiuočių šnipų sudarytuose kelią į Lietuvą aprašymuose. Štai viename ją sakoma: „... trečioji nakvynė už 3 mylių, pasiekus Ariškėnus (dabar Draudeniai - VA.) prie Ežeruonos upės, kelias geras (...) persikėlimui per Ežeruoną raitiems reiks pasidaryti lieptą dviejų iečių ilgumo".
Plaukymui tinka 23 km ruožas nuo Pryšmantų. Minėtas vidutinis nuolydis čia nesikeičia, o vandens taip pat pakanka (aišku, tik per polaidį). Vidutinis debitas ties Pryšmantais apie 1 m3/s, žiotyse beveik 2 m3/s. Ežeruona tinka trumpai, bet smagiai pavasarinei išvykai. Atvykus iš Žvingių, Bikavėnų, ja taip pat galima pratęsti žygį, pradėtą Jūros, Aitros ar Lokystos aukštupyje.
Į maršruto pradžią - Pryšmantus patogiausia atvykti autobusu iš Tauragės. Surinkus baidares, galima pasižvalgyti po apylinkes. Visos kaimo įdomybės susikoncentravusios prie Rokaičių sodybos. Akį patraukia dailia tvorele aptverti du koplytstulpiai. Pirmasis su šv. Lauryno skulptūra, antrasis su kitą keturių šventąją skulptūromis, surinktomis iš seną, jau sunykusių kaimo koplytstulpių. Dar vienas, ypač įspūdingas 1988 m. atstatytas koplytstulpis su šv. Agotos skulptūra yra pačioje sodyboje. Išraiškingų dailės paminklų kaime yra ir daugiau. Pryšmantai taip pat gali pasididžiuoti drūčiausiu paežeruonių ąžuolu. Išaugęs jis senuose kaimo kapukuose, prie pat dešiniojo Ežeruonos kranto. Medžio apimtis 4,3 m. Pasakojama, kad jį sodinęs pats Napaleonas su savo kariuomene. Jei tikėsime pasakojimais, būta Pryšmantuose ne tik prancūzų, bet ir švedų. Kairiajame Ežeruonos krante, prie fermų, yra dar viena sena kapavietė, vadinama švedų mūšio vieta.
Žemiau Pryšmantų Ežeruona neša laivelius greitai, kliūdama tik už pavienių užvartų, šiekštų. Kiek pakilpavusi, ji vėl lenda po Tauragėn vedančiu plentu. Virš upės pakibęs tiltas nuo seno vadinamas Lentstilčiu. Ties juo būta įdomių atsitikimų. Štai vienam žmogui per jį važiuojant, arkliai staiga sustoję. Kiek bevaręs - nė iš vietos. Oi žiū - ratuose pagalys įkištas! Išlipo traukti, o pagalio tai jau nebėra! Vos spėjęs vežiman įšokti - arkliai kad pasileidę, nebežinojęs nė kaip sulaikyti. Matyt, kipšas po tuo tiltu gyveno.
Žemiau tilto iš Tyrelio girios įsčių atiteka Tyrelupis (20; k), o vos žemiau - Dabrupis (18,5; k). Pastarojo upelio pavadinimas kilęs iš seno žodžio „dabras", reiškiančio bebrą. Greitai upę perkerta kelias. Tai jau Aukštupiai - viena didesnių paežeruonės gyvenviečių. Kaimui vardą, aišku, davė Aukštupio upelis. Jo ir Ežeruonos santakoje seniau buvo kalvelė, vietinių vadinta piliakalniu. Deja, prieš kelis dešimtmečius, statant namą, ji buvo labai sužalota; patikrinti, ar čia tikrai būta gynybinio įrenginio, beveik nebeįmanoma. Aukštupiuose kaip ir Pryšmantuose neseniai atstatyti koplytstulpiai su šv. Jurgio skulptūrine grupe bei su šv. Agota (abu prie parduotuvės). šv. Jurgį reikėjo tik restauruoti (skulptūrą pasisekė išsaugoti), gi šv. Agota buvo nukopijuota nuo jau minėtos, išlikusios Pryšmantuose. Visų aprašytųjų „šventukų" veidai paprasti, žmogiški, kaip tų žmonių, kurie jų atstatymu pasirūpino. Ypač daug puikių liaudies meno paminklų dar prieš kelis dešimtmečius buvo galima pamatyti senuosiuose Aukštupių kapukuose, esančiuose kiek toliau nuo gyvenvietės, prie kelio į Tauragę. Deja, beliko tik „dėželės". Tačiau šios, ąžuolais ir jau aplūžusiais, beveik vien mediniais paminklais papuoštos romantiškos kapinaitės tebeprimena, kaip atrodė senosios lietuvių kapinės.
Ties Aukštupiais virš Ežeruonos nubilda kelias į Dabrupinę. Paėjus juo porą kilometrų, galima padėti gėlių prie paminklinio kryžiaus Tyrelio miško partizanams.
Į pietryčius nuo Aukštupių prasideda Būdviečiai. Susikūrus Lietuvos Respublikai Būdviečių dvaro žeme buvo išdalinta savanoriams. Ties Būdviečiais, Pabūdviečiais įsrūva upeliūkštis Liuvynas. Jo neįprastą vardą kalbininkas A. Vanagas sieja su latvišku žodžiu „luvenis", reiškiančiu klampynę, liūną.
Upė neria dar pro vieną tiltą, priartėja prie Leikiškių. Ties kaimo maudykla susisukusią Ežeruonos kilpą vadina Ruišvingiu. Turi vardą ir čia pat į dešinįjį slėnio kraštą savo daugeliu atšakų įsiterpusi griova. Tai Devynkalnė. Ilgokai bėgęs ta pačia kryptimi, pasipildęs Elbentėliu, už Leikiškių Ežeruoną pagaliau pasiekia Elbentas (8; k). Manoma, kad šis ypač senas, indoeuropietiškos kilmės upėvardis turi tą pačią šaknį, kaip vokiečių Elbe ir, jei atmesim galūnę, senovėje reiškė ne ką kitą, o upę.
Šios vietovės ilgus šimtmečius buvo prie pat Lietuvos valstybės sienos su Prūsija. Tas artumas joms suteikė tam tikrą atspalvį, juntamą ir šiandien. Štai Gurkliuose kapines padalintos į dvi dalis: vienoje pusėje katalikai, kitoje - evangelikai liuteronai. Pastarųjų parapijų yra Lietuvoje ir kitur, tačiau daugiausia (be Mažosios Lietuvos) - buvusiame pasienyje. Lietuviškos spaudos draudimo metais paežeruoniškiai, kaip ir kiti pasienio gyventojai, aktyviai įsijungė į knygnešystės sąjūdį. Gerai pažindami vietovę, jie galėjo pereiti sieną lengviau, nei iš toli atvykę. Tačiau ne visada ir jiems pasisekdavo. Štai kairiajame Ežeruonos krante šalia Tilžės - Tauragės plento esančio Kalpokų kaimo valstietis knygnešys Antanas Jurgėlas žandarams įkliuvo net keturis kartus, kol galiausiai 1895 m. buvo ištremtas. Ir kiti knygnešiai įkliūdavo, būdavo baudžiami, bet savo pavojingo užsiėmimo neatsisakė.
Gretima Ceikiškė primena kruvinąjį pokarį. 1950 m. kovo mėnesį čia, Knatauskų sodyboje, Žuvo du partizanai - Antanas Kundrotas-Šarūnas ir kol kas nežinomas jo bendražygis bei į susišaudymą papuolusi šeimininkų duktė Danutė. Negalėdami paimti partizanų gyvų, patyrę nuostolių, sovietų saugumiečiai padegė pastatą, kuriame tie buvo. Pasakojama, jog Ežeruonos pakrantės per sovietų armijos tarpusavio nesusipratimą kurį laiką buvo virtusios fronto linija tarp sodybą apsupusio dalinio ir ... jam į pagalbą iš Lauksargių skubėjusių karių.
Ties Požerūnais, Ceikiške virš Ežeruonos praūžia vienas svarbiausių Lietuvos kelių - iš Šiaulių, Tauragės į Tilžę (2). Jis ne tik labai svarbus, bet, matyt, ir labai senas. Atrodo, kad dar XIV a. pabaigoje maždaug šiomis vietomis, pro netolimus Greižėnus ėjo kryžiuočių kelias į Lietuvą. XIX a. viduryje kelias virto svarbiu tarpvalstybiniu traktu, iš Peterburgo, Rygos vedusiu į Tilžę, Karaliaučių.
Po tiltu upėje susidaręs aštrių nuolaužų slenkstelis. Jį įveikus, srovė greitai atneš į vietą, įrašiusią Ežeruoną, jos pakrantės kaimą Požerūnus, netoli esančią Tauragę į Europos istoriją. O buvo taip. Dar 1807 m. Prancūzija nukariavo Prūsiją. 1812-aisiais, kai Napoleonas ryžosi pulti Rusiją, Prūsijos kariuomenės korpusas, vadovaujamas generolo H. Jorko, buvo priverstas žygiuoti kartu. Prūsija tuo priverstiniu bendradarbiavimu nesidžiaugė. Todėl, kai Napoleono kariuomenė turėjo trauktis, o rusai prūsiškojo korpuso vadui, užuot puolę jo pozicijas, pasiūlė derybas, šis sutiko tartis. 1812 m. gruodžio 30 d. Požerūnų malūne, kurio girnas suko Ežeruona, tarp H. Jorko ir Rusiją atstovavusio generolo I. Dibičo buvo pasirašyta istorinės reikšmės sutartis - Tauragės konvencija. Buvo sutarta, kad Prūsijos korpusas prieš Rusiją daugiau nebekariaus, liks neutralus. Taip Napoleono kariuomene sumažėjo dar beveik 19000 karių. Pats karvedys tada pasakė: „Tai skaudžiausia, kas galejo įvykti - ne tiek kariniu, kiek politiniu požiūriu". Pažymėtina, kad H. Jorkas veikė prieš Napoleono kariniu talentu tebetikėjusį Prūsijos karalių Frydrichą Vilhelmą III. Ir generolas pasirodė įžvalgesnis. Vilhelmo III įsakymo suimti H. Jorką niekas negalėjo įvykdyti. Į šio pusę perėjo visa Prūsijos kariuomenė, dauguma šalies gyventojų. Sutarties pasirašymu prasidėjo vokiečių išsivadavimas iš Napoleono,„globos". šis judėjimas greitai persimetė į kitas šalis. Tauragės konvencija tapo posūkiu Europos istorijoje. Galima būtą dar pridėti, kad generolas, vėliau feldmaršalas I. Dibičas vėlesnėje Lietuvos istorijoje labiau žinomas kaip 1831 m. sukilimą slopinusios armijos vadas.
Teigiama, kad dar 1812-aisiais, pasirašius sutartį, to įvykio atminimui netoli malūno, ant Ežeruonos slėnio krašto pasodinta liepaitė, o 1912 m., pažymėdamos karo su Napoleonu ir žymiosios sutarties šimtmetį, Vokietija ir Rusija susitarė jos pasirašymo vietoje pastatyti paminklą. Malūnas jau buvo sunykęs, todėl vieta jam buvo parinkta Staiginės kaimo pakraštyje, po sena, galbūt tikrai generolų sodinta liepa. Ant tvirto pamato ir keturių žalvarinių rutulių buvo pastatytas didokas - 2 metrų aukščio - akmeninis kubas. Jo šonuose žalvario raidėmis rusų ir vokiečių kalbomis buvo užrašyta, kam šis paminklas skiriamas. Buvo surengtos didelės atidengimo iškilmės. Atvyko oficialūs abiejų valstybių atstovai, grojo pučiamąją orkestras, dalyvavo ir vietiniai gyventojai. Deja, žmonių tamsumas ir godumas neleido paminklui sulaukti mūsų dieną. Iš pradžių buvo pradėtos lupinėti raidės, 1940 m. buvo išdaužtas paminklo šonas ir išimta jo viduje buvusi knyga (kas buvo joje surašyta, taip ir liko nežinoma), o po karo, kažkam prireikus žalvarinių rutulių, kažkam - akmens antkapiui, paminklas buvo sunaikintas galutinai. Nukirsta ir senoji liepa.
1976 m. paminklas buvo atstatytas, tačiau gerokai kuklesnis ir kitoje vietoje - dešiniajame Ežeruonos krante. Senojo paminklo pamatai, taip pat vietos kraštotyrininką vėl pasodinta liepa yra kitoje upės pusėje, prie Tauragės link vedančio kelio. Puskilometrį juo paėjėjus, galima pasidairyti po Staiginės kaimo evangelikų liuteronų kapines. Dėmesį patraukia daugumai Lietuvos kapinių nebūdingi kuklūs paminklai, užrašai gotišku šriftu, saviti žmonių vardai.
Prie paminklo žygį Ežeruona galima būtų ir baigti. Į vakarus nusitiesęs kelias greitai atveda prie Tilžės - Tauragės plento ir autobusų stotelės. Tačiau galima, aišku, keliauti toliau.
Žemupyje Ežeruona priartėja prie pat buvusios Lietuvos - Vokietijos sienos. Tiek ankstesnių karinių konfliktų metu, tiek II pasaulinio karo metais upės pakrantės virsdavo pirmųjų mūšių arena. Todėl čia vargu ar rasime bent vieną senesnę sodybą - visa nušlavė karų ugnis.
Palindusi po dundančiu geležinkeliu, padariusi dar keletą lankstų, Ežeruona pasiekia Jūrą 32,3 km iki jos žiočių. Keliaujantiems toliau, matyt, patogiausia bus paplaukti dar 23 kilometrus iki Mociškių.