Upių labirintasKelionės į Gruziją

Vytenis Almonaitis. Ką šniokščia Jūros rėvos. Ančia

Ančia

Kai, įkvėpęs Medžiokalnio gaivos, trauki Karklėnų link, netoli šventragių, ties Ąžuolyne kelią kerta kažkur čia pat prasidėjęs, krūmynų prižėlęs griovys. „Ančikė!" - liudija vietiniai. Malonybinis vardas čia dar menkam upeliui tikrai tinka. Tačiau, susibėgusi su Žiogė, Dūbe, Skliausčiu, mažoji Ančikė tampa sravia, palyginus vandeninga, o pavasarėjant - ir žygiams baidarėmis kuo puikiausiai tinkama upele. Ypač vilioja staigus Ančios nuolydis. Savo 66 kilometrų kelyje, leisdamasi nuo vidurio Žemaitijos aukštumų į Karšuvos papėdę, ji nusirita žemyn virš 127 metrų. Taigi, vos ne du metrus kas kilometrą! Srauniausi ruožai nuo Klutupio iki Pelos, nuo Inkstilo iki Batakių geležinkelio stoties. Čia nuolydis 2,3-2,5 m/km. Sušniokštusi galingais srautais pavasarį, sausesnį viduvasarį Ančia labai nusenka. Išmatavus ties Pužais didžiausią (98,6 m3/s) ir mažiausią (0,018 m3/s) upės nuotėkį, paaiškėjo, kad jis svyruoja bemaž 5500 kartų!
Įalmėjus Skliausčiui, vidutinis upės debitas pasiekia 1,5 m3/s. Prie Bijotų - Kražių kelio tilto (50) žygį galima pradėti. Tiesa, nuo Žemaičių plento (5 km) čia neatrieda joks autobusas. Gali tekti pavažiuoti pakeleivinga mašina, paėjėti.
Ilgokai pasiraizgiusi po lėkštas lankas, žemiau tilto Ančia keičiasi - Iyg žemei prasiskyrus, lenda į vis gilėjantį slėnį. Čia pat ir pirmosios įdomybės. Keli šimtmetriai žemiau tilto, dešiniajame upės krante, Antininkų galulaukėje pakilusi nemaža, deja, jau nuo seno ariama kalva, vadinama Alka. Pasakojama, jog senovėje čia augo ąžuolų giraitė, kurioje medžius kirsti buvo draudžiama.
Posūkis kitas ir jau Būtvilai. Kažkur šiose apylinkėse iki XIX a. buvo Vangaičių dvaras. Jo pavadinimas, kaip spėjama, aidas dar XIII a. egzistavusios Vangių žemės. Būtviluose, kairiajame Ančios slėnio šlaite tįso į suolą panašus, Perkūnplokščiu vadinamas akmuo. Puskilometriu žemiau iš kairės giliu grioviu atsrovena nedidelis šaltinukas. Tai Velnadaubis. Sako, jog vidurnaktį čia geriau nesirodyti: gali tekti pasimatyti su raguotaisiais.
Dešinėje, vėl Antininkuose, ketvirtajame dešimtmetyje buvo aptiktas plačių chronologinių ribų (V-XV a.) senkapis. Keletas radinių tada pateko į Kauno istorijos muziejų. Ypač daug radinių atsirado po to, kai 1970 rn. šį valstybės saugomą archeologijos paminklą „ištyrinėjo" melioratoriai. Vos piečiau senkapio į visas pasaulio šalis nulinkusius 7 kamienus bando suglausti gražuolė liepa. Ties Antininkais prie upės prisispaudžia rūstus Juodgiris. Vakariniame jo pakraštyje, kokie 1,5 km nuo Ančios, nežinia kiek šimtmečių keroja ąžuolas, vadinamas Gumbuotuoju.
Kilpa, kita ir kairėje rūksta Gudelių kaminai. Kaimo pakraštyje, prie kelio į Būtvilus, Kražius, puskilometris nuo upės iš tolo matosi lėkštašlaitė, per amžius žagrės nulyginta, tačiau daug sakantį vardą išsaugojusi aukštuma - Alka. Čia pat, prie Ančios ir nedidelio upokšnio santakos (52,5; k) liūgsinčia drėgnapieve apsisupęs, į medžių guotą įlindęs nuo pašalinės akies slepiasi Gudelių piliakalnis. Pirmasis 1927 m. jį aprašė būsimasis istorikas, tuomet dar aštuoniolikmetis jaunuolis Konstantinas Avižonis. šį sudėtingą gynybinį įtvirtinimą sudaro net keturios aikšteles. Nuo aukštumos jį skiria du grioviai ir du pylimai. Yra padavimų, kad kalno aikštelės - tai kapai. Aukščiausiame palaidotas karalius, žemesniame karalienė, kituose - jų vyriausias sūnus ir dukra. „Pasakuodava, kad tai čia bažnyčia esanti nugrimzdusi, kad tam Perkūnui, Pikūla ir ten kitiems, kiek ten yra tų buokštų, šventą ugnį kūrendavo, atskirai ant kožno degindavo aukas tos apylinkės".
Šalia Gudelių - senieji Vaidatoniai. Šio kadais didelio kaimo žemes pasidalinę net 4 rajonai - Kelmės, Raseinių, Taurages ir Šilalės. Nors istoriniuose šaltiniuose vietovardis sutinkamas tik 1588-aisiais, ties Šėtupio žiotimis (51,5; k) pūpsantis piliakalniukas bei Žemaičių plento pašonėje tylįntis V-XII a. senkapis galėtų kaimo istoriją pradėti gerokai anksčiau. Vaidatoniai - senas dvaras, viduramžiškas šių apylinkių centras. 1884 m. čia gimė knygnešys, lietuviškos spaudos bendradarbis Aleksandras Žalpys. Vaidatonių apylinkėse jis platino draudžiamą lietuvišką spaudą, dalyvavo 1905 m. įvykiuose. Vėliau, pabėgęs nuo carizmo persekiojimų, gyveno JAV, leido „Vakarų Varpą", rašė į lietuvišką spaudą.
XIX-XX a. Vaidatonius nukonkuravo gretimi Stulgiai. O iki jų visai netoli - kokie du kilometrai. Sumanius nueiti, reikėtų būtinai aplankyti bažnytkaimio kapinėse palaidoto žuvininkystės ir bitininkystės specialisto, savo metu Europoje žinomo mokslininko Mykolo Girdvainio (1841-1925) kapą.



Ties Vaidatoniais Ančia verčiasi per apgriuvusią malūno užtvanką. Tuoj pat, prie Kirklių ir Pavėrių tėkmė lenda po senojo (37,2) ir naujojo Žemaičių plento tiltais. Tai dar viena patogi vieta pradėti žygį.
Žemiau tiltų Ančia sraunėja, vis daugėja rėvelių, slenkstukų. Už Klūtupio (31,5; d), Simėnuose, Ančion įalma vandeninga Verdenė. Prie jos versmių stovi „Jonuko" koplytėlė su senomis, matyt, talentingo meistro drožtomis skulptūromis. Gretimų sodybų žmones tebetiki gydančiomis šaltinio savybėmis, jo stebuklingumu. Galima beveik neabejoti, kad tai senas šventupis, vėliau naujai „pašventintas", pastatant čia koplytėlę. Nežiūrint to, šaltinio stebuklingumas tebeaiškinarnas labai senoviškai - „todie, ka į rytmečius tek". Pasakojama, kad prie šaltinio, matyt, dar praėjusiame šimtmetyje buvo „deglyčia". Joje degtomis kalkėmis statyta Stulgių bažnyčia, Skaudvilės valsčiaus pastatas. Vėliau jau minėto M. Girdvainio mokinys Stulgių klebonas A. Skinderis čia buvo įrengęs tvenkinius, užveisęs žuvų. Didžiausia šių vietų įžymybė - dešiniajame Ančios krante įrengtas Simėnų piliakalnis, vadinamas Pelėdkalniu ar senoviškiau - Pllėkalniu (30). Nors ir gerokai pagraužtas Ančios, jis tebedaro stiprios, patikimai įtvirtintos piliavietės įspūdį. Sako, kad kalne buvusi pastatyta bažnyčia ir ji nugrimzdusi. Kasant kalną, atsidūri į blieką lyg nū bažnyčias buokšta". 0 „bažnyčias dures lend į Ančią". Be to, „seni žmuonys pasakuoji, būk naktį iš tuo kaina išein ugnines šlūtikes. Nušlū lanką ligi Ančias i paskum atgal grįžt. Nušlū lanką i vielek atgal grįžt". Taip pat įdomūs ir visai įtikimi pasakojimai, kad Ančios vagoje ties piliakalniu žmonės rasdavo įjuodusių ąžuolinių rąstų, kuriuos panaudodavo ūkiniams reikalams. Piliakalnis, skirtingai nei daugelis jo kaimynų, apaugęs tik iš dalies. todėl malonu užkopti, pasidairyti. Tolyn į pietus alksniais nužaliuoja Ančia, marguoja sodybos, o kitapus upės, Kalniškiuose plačios, Žluoku vadinamos lankos viduryje pakilęs dar vienas, Pamarkalniu vadinamas piliakalnis.
Šiugždėdama ritinamais akmenukais, prasispraudusi tarp Milžkapio ir Dikališkės kalvų, ties Simėnais Ančią pasiekia Pela (29,2; d). Kiek žemėliau virš slėnio nušvilpia naujasis Šiaulių - Tauragės plentas (26,5), o kairėje giliausią krašto praeitį mena Karšuva. Tai vienintelė gyvenama vietovė, iki šiol išlaikiusi kadais didžios ir galingos, XIII-XIV šaltiniuose dažnai minimos Karšuvos žemės vardą. Netoli, jau Ivangėnuose, ties Suvirkštės žiotimis (25,4; k) galima apžiūrėti ir tų laikų liudininkus - du piliakalnius. Abu jie stambių formų, iškilūs, lapų šešėlyje slepią savo didybę ir rimtį. Yra nuomonių, kad kaip tik šioje vietoje buvo Karšuvos žemės centras, svarbiausioji jos pilis. Matyt, šią hipotezę, patikrins tik archeologiniai tyrinėjimai. Juolab, kad „yra šnekiejen tap senieji", kad piliakalnyje „yra skrynes gelažines sukastas su duokumentas, su kuokias tai popierias".
Bandydama prasiveržti toliau į pietus, Ančia įsiremia į staigų, gelsvą „yžių" (skardį). Užsiropštus viršun, atsiveria kvapą gniaužiantis reginys. Į šiaurę tolsta besiraitanti tėkmė, rymo piliakalniai, žalsvuoja lankos. Čia pat, kilpos viduryje, ir kraštinė Vėluikių kaimo sodyba. šalia jos paminklinė lentelė žymi kaimo senkapį, kuriame žmonės laidoti dar IV-VII a. O pietuose horizontą jau užstoja Skaudvilė. Rytiniame miestelio pakraštyje - Nosaičių piliakalnis. Kas žino, gal kažkur čia ir buvo atsibastę kryžiuočiai, kurie, kaip teigia legenda, tikėjęsi lengvos pergalės, tačiau buvo iš pasalų užpuolusių žemaičių stipriai sumušti, todėl skaudžiai nusivylė. Iš čia kilo Skaudvilės vardas. Padavimas gražus, tačiau XV a. pradžios raštuose tarp Ordino įkaitų minimas kažkoks, matyt, kilmingas žmogus iš Žemaitijos - Skaudiktas, o 1645 m. Batakių valsčiaus dokumente randame poną Skaudvilą (Skomdwil). Gi taip vadinamo Skaudvildvario liekanas galima rasti čia pat, šiauriniame miesto pakraštyje. Taigi, šeimininkas davė savo vardą dvarui, šis - jo žemėse pradėjusiam augti miesteliui. 1936 m. pačiame Skaudvilės centre rastas XIII-XIV a. sidabrinių dirbinių lobis sudaro prielaidas įvairiems spėliojimams, bet tikresnių žinių apie miestelį turime tik iš XVIII a. vidurio. Iš pradžių buvusi tik nedideliu bažnytkaimiu, Skaudvile išaugo XIX a. viduryje - antroje pusėje -” po to, kai ją perkirto naujasis Rygos - Karaliaučiaus plentas. Būdama ir netoli Prūsijos sienos, ji virto gana svarbiu prekybos, amatų centru. Čia vyko stambūs turgūs. Atvykdavo pirklių net iš Vokietijos, Anglijos, Švedijos. Po 1861 m. reformos Skaudvilė tapo ir administraciniu valsčiaus centru. Audringai šiose vietose vyko 1863 m. sukilimas. Pačiame miestelyje, ant kelio užtvaro sukilėliai pakorė nekenčiamą pristavą Pasternakovą. 1897 m. surašymo metu Skaudvilėje gyveno 1390 žmonių. Iš jų 1012 - žydai. 1905-aisiais, norint „atšaldyti" miestiečių jausmus, į Skaudvilę buvo atvežtos patrankos, o jų vamzdžiai nukreipti į kai kurių namų langus. 1910 m. vietinių inteligentų J. Slavinsko ir A. Misevičiaus iniciatyva mieste įvyko pirmasis lietuviškas vakaras koncertas, padėjęs pagrindus turtingoms skaudviliškių kultūrinėms tradicijoms. Gerokai suvargęs per I pasaulinį karą, miestelis nukentėjo dar ir 1919-aisiais, užplūdus bermontininkams. Išsiplėtojus geležinkeliams, sumažėjus Rygos - Tilžės plento reikšmei, į didesnį pramonės centrą Skaudvilė nebeišaugo. 1923 m. čia gyveno 1362, 1959 m. - 2723, 1976 m. - 2600 žmonių.
Atvykus į Skaudvilę, pirmiausia dėmesį patraukia savita pailga aikštė, spindulinis, XIX a. susiformavęs gatvių tinklas. Šiandien visa tai saugoma kaip urbanistikos paminklas. Aikštės gale medžiai užstoja seniausią miestelio pastatą, 1797 m. liaudiškos architektūros dvasioje pastatytą bažnytėlę. Čia pat ir kiek vėlyvesnė, XIX a. pradžios, taip pat Žemaitijoje būdingų formų varpinė. Ansamblio viduje susitelkė net kelios dešimtys vertingų meno kūrinių. Pirmiausia pažymėtinos ypač meniškos XIX a. tapytos stacijos, taip pat XVIII a. paveikslai „Šv, Motiejus", „Šv. Elena", meistro F. Gedvilos XVIII a. padarytas centrinis altorius, nagingo kalvio P. Gaižausko 1893 m. nukalti šventoriaus vartai. Čia pat, šventoriuje yra originalus skaudviIiečių paminklas „Savo sūnums - kareiviams žuvusiems pasauliniame kare 1914-1920". Žemiau dedikacijos išvardintos 8 pavardės. Kita lankytina Skaudvilės vieta - buvusios NKVD būstinės kieme įrengtas memorialas. Simboliniai antkapiai primena, kad rezistencijos metais miestelio apylinkėse žuvo per 40 kovotojų už Lietuvos laisvę,. Daugumą jų enkavedistai užkasė tiesiog po savo langais. 1990 m. bandyta palaikus surasti ir perlaidoti, tačiau paieškos nebuvo ypač sėkmingos. Tik dalis palaikų buvo surasti ir, kartu su keliais kitoje Skaudvilės vietoje surastais žuvusiaisiais, perlaidoti į bendrą kapą šventoriaus kapinaitėse. Didžioji dalis didvyrių palaikų, matyt, liko čia, todėl 1991-92 m. jų atminimui pastatytas paminklas. Apžiūrėjus verta užsukti į netoli stovinčius kultūros namus, į juose esantį Skaudvilės kraštotyros muziejų. Jį įkūrė ir išpuoselėjo žymus kraštotyrininkas ir sąjūdininkas Dainotas Habdangas (1932-1989). šalia pastato, skverelyje, yra iš Adakavo apylinkės atvežtos didelės trinamosios girnos. Tokiuose akmeniniuose loviuose mūsų krašte grūdai buvo trinami iki šio tūkstantmečio pradžios. Pats muziejaus įkūrėjas ilsisi naujesnėje Skaudvilės kapinių dalyje, prie pagrindinio tako. Miestelio pakraštyje, Vilniaus gatvėje, yra dar vienas paminklas - 1919 m. gruodžio mėn. nuo bermontininkų rankos čia žuvusiems šauliams J. Skrodeniui, B. Milkintui, J. Jankui.
Iš žymesnių skaudviliečių minėtini 1905-07 m. revoliucijos dalyvis, ilgametis Žemės ūkio rūmų valdybos pirmininkas Jonas Fledžinskis (1885-1965), folkloristas, sutartinių tyrinėtojas Zenonas Slaviūnas (1907-1973).
Į šiaurvakarius nuo Skaudvilės, keli kilometrai nuo Ančios yra senas dvaras - Trepai. Išlikęs apleistas parkas, tvenkiniai, keli ūkiniai pastatai. Bet ne tai svarbiausia. Trepai - viena iš nedaugelio panašaus vardo gyvenviečių Lietuvoje. O juk žinoma, kad Tropų žemėje buvo didvyriškieji Pilėnai.
Pailsėjusi 1975 m. sutyvuliavusiame Skaudvilės tvenkinyje, nukritusi į užtvankos šulinį (20), aprietusi kone visą miestelįį, Ančia kryžiuojasi su senuoju Rygos - Tilžės plentu (17,5). Po tiltu reikia pasisaugoti aštrių nuolaužų, armatūros virbų.
Sako, šiuo keliu važiavo caras. Netoli - Pužuose liepė sustoti. „Ne skučno zdes" (nenuobodu čia) - tarė jo didenybė, pasigėrėjęs Ančios slėnio vaizdais, ir nuvažiavo toliau. Sustojimo ir „svarbios" minties garbei Pužai buvo pervadinti į „Neskučnoje", o prie plento iškilo pašto stotis. Čia buvo keičiami diližanus traukę arkliai, keleiviai galėjo apšilti, pernakvoti. II pasaulinio karo metais vokiečiai buvusioje pašto stotyje įrengė nedidelę koncentracijos stovyklą, joje kalino žydus, karo belaisvius. Savitos architektūros pašto pastatas išlikęs iki mūsų dienų.
Šalia Pužų - ir Puželiai. Kaimą puošia prie kelio į Batakius augantis senas ąžuolas. Galingo jo liemens apimtis beveik 6 m. Netoli ąžuolo, aukštame Ančios šlaite trykšta nedidelis „šaltenis". Sakydavo, kad jo vanduo labai sveikas, padeda nuo galvos ar akių skausmo.
Priešais Puželius, ties vandens malūno liekanomis - Norkiškė. Kaimo teritorijoje rasti IX-XI a. radiniai byloja, kad gyvenama čia nuo seno. Narkiškės dvarą XVIII a. viduryje pradėjo valdyti dvarininkai Rakauskai. Vienas jų, Kamilis Rakauskas prisidėjo prie 1863 m. sukilimo ir už tai 18 metų išbuvo tremtyje Sibire. Nepriklausomybės metais Norkiškę valdęs Kazimieras Rakauskas dvare buvo įvedęs pavyzdingą tvarką. Ant Ančios buvo pastatyta užtvanka, įrengtas malūnas, lentpjūvė, vilnų karšykla, elektrinė. Sovietmečiu dvaro savininkai, kaip kadais jų pirmtakas, vėl buvo išvežti į Sibirą, gi dvaras liko apleistas ir niokojamas. šiandien begalima apžiūrėti įdomios architektūros, tačiau bebaigiančius susmegti medinius rūmus, didžiulį svirną.
Pamačius virš Ančios pakibusį lieptą, čia pat upėn įvažiavusio kelio brastą (11,5) galima vėl sustoti, pasivaikščioti. Netoli - Gryblaukio miške, milžiniškame bendrame kape ilsisi apie 1800 1941 m. nužudytų Skaudvilės, Eržvilko žydų - moterų ir vaikų. Visai netoli - bombos išraustoje duobėje stribai buvo užkasę Būkintlaukio kaime žuvusius (negalėjusius prasiveržti iš apsupimo ir nusišovusius) partizanus - būrio vadą Joną Strainį-Saturną ir jo bendražygį Antaną Norkų-Antošką. 1990 m. didvyrių palaikai perlaidoti į Batakių kapines. Keli šimtai metrų žemiau brastos prie pat Ančios, Mažintų kaimo galulaukėje dar žymu duobė, kur buvusiame bunkeryje 1951 m. kovo 19 d. žuvo kiti trys partizanai - Vladas Mišeikis-Tarzanas, jo žmona Aldona Gedutytė-Mišeikienė-Gegutė ir Algimantas (pavarde nežinoma). V. Mišeikis-Tarzanas buvo vienas žymesnių šių apylinkių rezistentų. Jau partizanaudamas susituokė su bendražyge, partizanų ryšininke Aldona Gedutyte. Jų santuoką slapčia palaimino Varlaukio klebonas. Mirties dieną nuo partizaniškų vestuvių tebuvo praėję nepilni metai.
Pažintį su Batakiais istoriškai teisingiausia būtų pradėti nuo Ančios ir Ūkio (7,5; d) santakoje dunksančio piliakalnio. Jis įprastos formos, nuo aukštumos gintas griovio ir pylimo, su trikampe aikštele, kurios galas atkirstas dar vienu grioviu. Daugelis istorikų sutinka, kad kaip tik šioje vietoje stovėjo ne kartą istoriniuose šaltiniuose minima viena karšuviškių pilių - Aukaimis. Kryžiuočiams ji trukdė žygiuoti toliau, į krašto gilumą, todėl buvo dažnai puolama. Vien P. Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje" aprašomi 6 šios pilies ir jos apylinkių puolimai, vykę 1285-1328 m. Štai 1285 m., kai išvien su žemaičiais veikęs skalvis Girdila atviliojo prie Aukaimio šimtą kryžiuočių, „šios pilies vyrai (... ) iš anksto įspėti, susibūrė į vieną vietą, staiga juos užpuolė ir nukovė visus, išskyrus kelis, kuriems pavyko pasprukti". Užtat 1292 m. įsibrovę į žemes prie Aukaimio, kryžiuočiai jas „niokojo degindami ir plėšdami. Paėmę į nelaisvę ir išžudę daug žmonių, patraukė su dideliu grobiu atgal". 1302 ir 1305 m. Aukaimio likimas buvo dar tragiškesnis. Su išdavikų Draikos ir Svirtilo pagalba įsiveržę vidun į pilį kryžiuočiai „... išžudė visus vyrus, o moteris bei vaikus išsivarė į nelaisvę ir (...) iki pamatų sugriovė pilį". 1323 m. pilis vėl minima, tačiau V. Marburgiečio kronikoje 1345 m. Aukaimis vadinamas tik „lauku". Matyt, laikotarpyje tarp šių datų pilis buvo dar kartą sunaikinta ir nebeatstatyta. XIV a. pabaigoje Aukaimio laukas minimas vėl. Papildomai nurodoma, kad čia kryžiuočiams reikia „paruošti ginklus". Taigi, nors pilies nebebuvo, vietovė liko gyvenama.
Sako, Aukaimio pilėnai apsiėjo „be takų", todėl šalia piliavietės išaugęs miestelis buvo pavadintas Batakiais. Taip vadintas dvaras minimas jau XV a. viduryje. Miestelis ir šiandien susispietęs nedidelėje Ančios ir patvenkto Ūkio apsuptoje aukštumoje. Matyt, kurtasi buvo senosios gyvenvietės (Aukaimio?) vietoje, labiau pritaikytoje gynybai, nei miesto vystymuisi. Atrodo, jog pro Batakius rangosi vienas seniausių Lietuvos kelių, dar ankstyvaisiais viduramžiais jungęs žemaičių tvirtoves, vėliau virtęs svarbia ryšio arterija tarp Žemaitijos ir Prūsijos. Batakių augimo ir klestėjimo laikotarpis - XVI-XVII a. 1509 m. čia pastatyta pirmoji bažnyčia, nuo 1528 m. jau minimas Batakių valsčius. Amžiaus viduryje miestelio centre buvo įrengta nedidelė stačiakampė aikštė, kurią įkypai kirto jau minėtas kelias. Abipus jo buvo išsidėstę dauguma pastatų. 1529-67 m. Batakiai minimi tarp neprivilegijuotųjų LDK miestelių. Žinoma, kad jau 1648 m. čia veikė mokykla. Vėlesniais amžiais miestelis nebeaugo. Tą lėmė ir tai, jog naujasis Rygos - Tilžės plentas ėjo pro Tauragę ir Skaudvilę, Batakius palikdamas nuošalyje. Pravedus Radviliškio - Tilžės geležinkelį, senasis miestelis vėl liko šone. Užtat po I pasaulinio karo ėmė augti dar vieni - geležinkelio stoties Batakiai.
Pokario metais Batakių apylinkėse ypač aktyviai veikė partizanai. Ketvertas kilometrų į pietvakarius nuo miestelio, Bijoto vienkiemyje 1946-47 m. buvo Kęstučio apygardos, apėmusios visą pietų Žemaitiją, štabas. 1947 m. rudenį keturi vietiniai partizanai - Albertas Norkus-Linksmutis, Vladas Pečkauskas-Gegužiukas, Stasys Plienaitis-Voldemaras ir Česlovas Remeikis-Plienas, padedami rėmėjo, valsčiaus darbuotojo Antano Laugalio, įvykdė neįtikėtinai drąsų Batakių stribų būstinės puolimą. Nežiūrint to, kad netoli stovėjo apie 150-ies kareivių dalinys, nemažai priešų buvo pačioje būstinėje, partizanams pasisekė pasiekti tikslą - išvaduoti suimtą ryšininkę Albiną Norkutę ir su minimaliais nuostoliais (tik Č. Remeikis buvo sužeistas) pasitraukti.
Amžiai Batakių senovės nepagailėjo. 1970 m. sudegė ir seniausias miestelio pastatas - bažnyčia. Be piliakalnio, šiandien dar galima apžiūrėti varpinėje kabantį 1626 m. meistro N. Schmidhen'o lietą varpą. Beveik nepakeitusios nuo XVI a. savo linijų, mus pasiekė ir miestelio gatvės, aikštė. Todėl Batakiai - vienas įdomiausių Lietuvos urbanistikos paminklų. Rezistencijos laikus mena miestelio pašonėje, lauke prie evangelikų liuteronų bažnyčios pastatytas paminklinis akmuo. Manoma, jog čia užkasti septyni 1945 m. rugpjūčio 10 d. Mickiškės mūšyje žuvę vyrai: partizanai Steponas Norkus-Stepukas ir Jonas Jakutis-Plechavičius, jų rėmėjas, ūkininkas J. Kaminskas ir keturi likę užfrontėje ir prie partizanų prisijungę vokiečių kariai.
Tarp Batakių žemėje išaugusių pažymėtinas muzikas Juozas Dryja-Visockis (1848-1918), parašęs muziką gal šimtui choro dainų, be kitų ir Maironio giesmei „Miškas ūžia", A. Vištelio „Op, op, kas ten, Nemunėli!".
Ties Batakiais ar ties geležinkelio tiltu (5) žygį galima baigti, tačiau sūkuriuojanti srovė vilioja plaukti toliau. Prie Batakių geležinkelio stoties iš pietų prilipę Eidintai. Kaimo gatvelę šviesina 1985 m. vietoj sunykusio senojo pastatytas šv. Florijono koplytstulpis. Prie Ančios ir Šešuvies santakos dar visai neseniai, prieš viską nušlavusios melioracijos antpuolį, buvo galima aplankyti seną kaimą - Santakus. Apie šią vietą XIV a. pab. kryžiuočių šnipų sudarytame kelio į Žemaitiją aprašyme sakoma: „... nujojus 3 mylias, atvykstama prie santakos, kur susieina Ančia ir Šešuvis, ir čia prasideda didelis kelias, kuris 3 mylias eina tiesiai į Kražių kraštą". Matyt, čia aprašomas jau minėtas ir šiandien pro Batakius tebevingiuojantis senasis kelias.
Iki pat santakos Ančia išlieka tokia pat raibuliuojanti, posūkiuojanti linksmuolė. Įgarmėjusi į tingoką Šešuvį, dar kelis posūkius ji primena save kiek šaltesniu, skaidresniu dešiniosios srovės vandeniu, bet greitai telieka tik patirtų įspūdžių prisiminimai. Sumanius keliauti toliau, patogiausia būtų paplaukti 7 km iki Traklauko ar 18-ka iki Gaurės.


<< Į TURINĮ >>